Kas tai buvo. Prieš porą metų. Visą šį laiką. Šiandien. Aš netikiu, kad stovėjai kitapus gatvės, tiesiai priešais, ir laukei. Tą akimirką buvau vienintelis tikslas. Vienintelė. Buvau? Ar tai išvis buvo? Prieš porą metų. Visą šį laiką. Šiandien. Nes aš jau netikiu. Tai sapnai, tai miražai, tai mutavęs troškimas. Atsitiktinumai ir absurdas. Geriausi mano gyvenimo dalykai neturi tendencijos transformuotis į realijas- - Net ir apkabinai. Dukart.
2011 11 09
Į mane alsavai Tu, ir į mane alsavo Baltijos jūra. Turėčiau murkti šį lietingą vakarą iš pasitenkinimo sakydama я говорю о тебе, а у меня мурашки по коже. Dėkoti. Nes šaltis buvo pasitraukęs, laimė mane lietė. Ir tuomet, ir šįsyk; skrodžiant numylėtąjį kelią, dengtą nakties žiburiais ir ritmu. Savais dūžiais. Vistiek vedantį naujos dienos link.
- Dabar tie mano gyvenimo metai atrodo patys gražiausi, aš tikėjau esąs be galo nelaimingas ir turėjau laiko tam atsidėti. Niekas manęs per daug nesaistė. <…> Aš turėjau pasitraukti kuo toliau, į pačią atkampiausią vietą, kad pasaulio draudimui iškelčiau savo prieštarą: bėgt kuo toliau nuo anų rankų, vandenį verčiančių atvaizdu, o vyną - krauju. Nes tik per atstumą mano karštligė pasieks viršūnę - karštligė, kurią savo ruožtu paverčiau žodžiais, užsikertančiais, bet karštais laiškais, rašomais iš to visų apleisto pastorato, iš amžiaus, seniai jau apskelbto bergždžiu. <…> Aš pasikliauju tikimybe, kad manieji laiškai dar yra,
kad aš gyvenau ir kalbėjau. E. Tode
November 20th, 2011 {unblock:Photo} + 1 note-
cccamouflage posted this
